Mano aistra - kvepalai
Labai mėgstu
kvepalus. Ir taip yra nuo tada, kiek save atsimenu. Patikdavo, kai bočius (Žemaitijoje
taip vadindavom senelį) nusiskutęs įsipildavo į delnus odekolono ir
išsitrindavo žandus, beje, taip vėliau darė ir tėtis. Bet labiausiai, aišku,
mėgau mamos kvepalus. Atsimenu grakštų nediduką buteliuką „Byt možet“ – tai
bene pirmieji kvepalai, kuriais pasikvėpinau.
Tad natūralu, kad
parduotuvė „Kristiana“ man atrodė tarsi šventovė. Kartą netyčia užtikau, kad ši
kvepalų oazė paskelbė konkursą. Neprisimenu, kokia buvo tema. Bet aš iškart
sėdau ir parašiau. Tuomet laimėjau ir gavau dovanų du kvepalų buteliukus. Tad,
tikiuosi, salonas neužpyks, jei darkart paskelbsiu šį tekstą. Taigi.
Juk žinote kaip
būna: atrodo visa, kas buvo vaikystėje arba ankstyvoje jaunystėje, nudažyta
rožine spalva: tėvai jauni, sveiki, draugystė tikra, tortuose kremo sluoksnis
storesnis, ledai skanesni, net sniego daugiau būdavo. O dar atsimenate, kuo
kvepėjo toks mielas gyvenimas? Aišku, per Kalėdas mandarinais, per šventes
moterų plaukų laku ir dar ... mano mamos kvepalais. Net dabar, po daugelio
metų, užsimerkusi parodyčiau namuose
vietą, kurioje jie buvo laikomi. Ta vieta man ir dabar atrodo išlaikiusi
sakralinę galią. Atsimenu ritualą: mama prieina, išdidžiai išsiima iš dėžutės
buteliuką, užlašina kelis lašus ant riešo, patepa kaklą, užsimerkia. O aš dar
ilgai stoviu toje vietoje uosdama įstabų aromatą. Tada nebuvo svarbu
pavadinimai, firmos, ne, tada tai buvo tiesiog PRANCŪZIŠKI kvepalai. Jais
kvepėjo mano vaikystė, jie kvepėjo laime.
Vėliau gyvenimas
pradėjo kvepėti kitomis spalvomis: draugų išdavyste, neišsipildžiusia meile,
pirma darboviete, pirmu uždarbiu ir galiausiai pirma premija, po kurios
išdidžiai įžengiau į grožio oazę „Kristianą“, palengva vaikščiojau nuo lentynos
prie lentynos, neskubėjau, žinojau, jog ką nors tikrai įsigysiu. Norėjau
nusipirkti kvepalus būtent šitoje parduotuvėje, kurioje, pasak draugų, perka
tik tie, kurie nebeturi kur dėti pinigų. O man vis vien, aš juk gavau pirmą premiją.
Jau buvau išuosčiusi daug kvapų, kai suvokiau, na visi jie pasakiškai kvepia,
bet nė vieni nekvepėjo LAIME. O man reikėjo būtent tokių. Miela konsultantė
pasiūlė pabandyti klasikinius kvepalus. Bet juk aš jauna, man reikia kažko
toookio, tik ne klasikos. Na bet esu mandagi, tad neatsisakiau. Nežinau, ką ji
apie mane pagalvojo, aš stovėjau ir savo nusikamavusia nosimi uodžiau LAIMĖS
kvapą. Tai truko akimirką, bet joje tilpo tiek daug.
-Aš juos perku,-
pasakiau nepaklaususi kainos (nors esu tik vidutines pajamas gaunanti lietuvė).
Ilgai ieškojau
namuose vietos, kurioje juos galėčiau laikyti. Taip ir mano namuose atsirado
vieta, kurioje sustoja laikas, dingsta nuovargis, išgaruoja blogos mintys. Tai
vieta, kurioje aš kas rytą ir vakarą užsidedu, mano nuomone, antrą pagal
svarbumą moters aksesuarą – kvepalų apsiaustą (Pats svarbiausias moters
aksesuaras – knyga).
Ir turbūt nereikia
sakyti, kodėl net praeinant pro „Kristianą“ mano kūnu perbėga virpuliukas. Man
ji taip ir liko parduotuve, kvepiančia laime. Nuolat joje lankausi: perku
kvepalus, vis kitus, priklausomai nuo nuotaikos (tai jau kita tema),
dekoratyvinės kosmetikos priemones, užeinu kartais ir šiaip visai be reikalo,
tiesiog pasikelti nuotaikos.
Jei dalyvaučiau
konkurse šiandien, aprašyčiau dar vieną nutikimą. Po šio nutikimo mano draugė,
su kuria draugaujame jau šimtą metų, galutinai mane išbraukė iš praktiškų ir
sąmoningų piliečių sąrašo, bet tikrai ne iš draugų. Atsitiko taip, kad
baigiantis atlyginimui, baigėsi ir kvepalaI, aišku, ir visa kita: duona,
sviestas, aliejus, kava, miltai ir t. t., na, bet tai gali palaukti, juk šalia
– tėvų namai, kur visada gali gerai užkirsti. Su kvepalais – kebliau, juk nelėksi
kiekvieną rytą pas mamą kvepintis. Taigi nudrožiau pas savo mylimą draugę ir
pasiskolinusi pinigų nusipirkau kvepalus. Aišku, mažą kiekį, bet už tiek , kiek
jie kainavo buvo galima pratraukti dviese su sūnum tą likusią savaitę iki
atlyginimo. Ir viskas atsistojo į savo vėžes. Iki tol, kol draugei grąžindama
skolą į jos klausimą, ar pagelbėjo, atsakiau: „o taip, savaitė iki algos su
naujais kvepalais pralėkė labai greit“. Mano praktiška, „ūkiška“ draugė niekaip
negalėjo patikėti, kad aš skolinausi KVEPALAMS. Ji šį atvejį (su mano nebyliu
palaiminimu) iki šiol pasakoja, kaip chrestomatinį nemokėjimo gyventi pavyzdį.
0 komentarai (-ų)