Jeigu reikėtų pasakyti tris žodžius, kurie bet kurį žmogų, nepaisant nei amžiaus, nei lyties, priverstų suklusti, įsitempti, labai dažnai net išsigąsti, tai būtų būtent šie žodžiai: „Mums reikia pasikalbėti“. Jei tai sako tėvai paaugliui, gali būti, kad susitiko mokytoją, kaimynę, pasisvečiavo TAMO ir t. t. Jeigu tai sako senyvas tėvas suaugusiam vaikui, iškart bijomasi žinios apie ligą. Jei taip sako darbdavys darbuotojui – nelauk nieko gero, jeigu atvirkščiai – geras specialistas ruošiasi išeiti iš darbo. Tiesa, galima drąsiai išskirti tokių „pasiūlymų“ rekordininkes, tai – moterys. Nors jos vyrams tai sako labai dažnai, kažkokiu nesuvokiamu būdu vis tiek sugeba įvaryti baimės, užspeisti į kampą. Jei tai išgirsta moteris iš vyro – taip atsitinka tik dėl labai rimtos priežasties – ta žinia tikrai būna ne kokia. Sąrašą galėčiau dar tęsti. Bet aš ne apie tai. Reakcija ir tęsiniai po tokių 

„mumsreikiapasikalbėjimų“ irgi būna labai įvairi: vieni atsidūsta, ačiūdie šįkart praslinkau, kiti išsigąsta, treti susimąsto  ir pan.
Tas, kuris pasiūlo pasikalbėti, visada yra stipresnioji pusė, jis yra kalbėtojas, o kitas – klausytojas, dar pridurčiau – išsigandęs klausytojas.

Aš čia apie kitokį pasikalbėjimą. Apie tokį, koks žmogaus gali neištikti niekada gyvenime. Tokius žmones nesunku atskirti. Tai pasikalbėjimas, kuris kartais veda prie išsilaisvinimo, kartais prie pavojingos ribos. Pasikalbėjimas, kai nesitikima išgirsti atsakymo, priimti verdikto, padaryti išvados, na žodžiu sudėlioti taškus, nors gal .... sakyčiau labiau taip negu ne. Pasikalbėjimas, kai esi 100 procentų tikras, kad  niekas niekada apie tai nesužinos. Ir tik nuo tavęs priklauso informacijos nutekėjimas. Tas pasikalbėjimas yra labai sunkus emociškai, todėl tik stiprūs žmonės gali „pakelti“ tai, nes juk šiaudą pakelia kiekvienas, o kaladę – retas. Bet gerai pagalvojus, jei patreniruoji raumenis, pakiloji svarmenis, pradėdamas nuo lengviausio, gali siekti rekordų.

Aš kalbu apie pasikalbėjimą su savimi (Tiems, kurie norės man prisiūti etiketę (nesvarbu kokia ji būtų), siūlau atkreipti dėmesį į žodžio pasikalbam sandarą. Si yra sangrąžos dalelytė, kuri žymi veiksmą, kreipiamą į patį veikėją arba jo taikomą sau pačiam.)

Tik nereikia maišyti sąvokų. Ne kartą teko matyti, kaip gatvėje eidami žmonės ne tik vieni garsiai kalba, bet net ir gestikuliuoja. Dažnai iš žmogaus veido, mimikų matai, kad jis su kažkuo ginčijasi. Tai aš vadinu repetuojamuoju pokalbiu, kai rengiamasi pokalbiui ir taip bandomi įvairūs variantai. Nors ne į temą, bet labai malonu matyti veidą, nušviestą šypsenos, kartais net pats nesąmoningai nusišypsai, o paskui, pavyzdžiui, aš galvoju, kažin apie ką galvojo švytintis žmogus.

Mane tokie pasikalbėjimai ištinka. Aš net turiu tam posakį, pasiskolintą iš vienos labai jau ne kokią reputaciją turinčios laidos, ir tai yra: „pasikalbam, Irena“. Kaip tai atrodo? Na pavyzdžiui  kalbam su draugėmis ir noriu pasakyti, kad  apie kažką vakar labai rimtai svarsčiau, tuomet sakau: „na žinot, pasikalbėjau su Irena“.

Berašydama galvoju, kad tokie pasikalbėjimai labai gali būti panašūs į sąžinės balsą. Geras dalykas. Bet aš ir ne apie jį.

Taigi: „pasikalbam, Irena“. Kartą besikalbant su drauge užsiminiau apie tokius savo pasikalbėjimus. Iš karto supratau, kad ji mane suprato, nes ir pati linkusi pasikalbėti. Abi vieningai sutarėm, kad geri tie pakalbėjimai. Ir ji tada pasakė frazę, kuri mane nupurtė: „bet tu  pagalvok, kad yra labai daug žmonių, kurie per visą savo gyvenimą taip ir nepasikalba“. Tikra tiesa. Aš viena skaudžia tema nesikalbėjau maždaug 10 metų. Bet vienąkar išdrįsau ir pasistengiau pasikapstyti giliau, nes viršuje buvo sluoksnis „kalti kiti“. Šia tema stengiausi galvoje rutulioti mintis labai daug kartų, bet tas sluoksnis buvo kietai prikepęs. Pagramdžiau, o gi dažai mažumėlę atšokę, grandosi, patryniau smarkiau .... ir to sluoksnio neliko, po „kalti kiti“ buvo visai kiti dalykai: truputis jaunatviško maksimalizmo, supykusi savimeilė, pastumtas egoizmas ir net kruopelytė pasipūtėliškumo. Palengvėjo, lengviau atsipūčiau. Rimtai.
Dabar pasistengsiu viską sukonkretinti. Gyvenime vyksta labai daug įvykių, būna situacijų, kurios mus supykdo, priverčia pasielgti netinkamai, susimąstyti. Kartais įvykiai klostosi lengvai, greitai, viskas paprasta, aišku, džiugu. Ir garantuoju beveik visi kada nors yra priėję ribą: viskas, daugiau nebegaliu. Vieni tokiu atveju nori daužyti galvą į sieną, kiti eina pas draugę, pas mamą, sesę. Abu atvejai – nieko gero. Daužydamas galva į sieną (ne perkeltine prasme, tai būtų vadinama siautėjimu, draskymusi, pykčio proveržiais ir pan.) tarsi vinimi kali problemą gilyn gilyn, kol belieka tik vinies galvutė, bet ir ją gali replėmis nugnybti. O vinis lieka. Dalindamasis nuoskaudomis su kad ir labai artimais žmonėmis, o ypač su artimais žmonėmis, atsakymo irgi nerasi. Jie, pirmiausia, nebus objektyvūs, o jei ir bus, tikrai nenorės skaudinti. O jei ir pasakys, tai prieš tai turės įvynioti atsakymą į pablizgintą popierėlį, kad ne taip skaudėtų, o kam reikia artimus žmones apkrauti papildomais rūpesčiais. Todėl dažnai ir sakoma, reikėtų, kad „kas nors iš šono“ pasakytų. Bet gauk tu tą „iš šono“, kad būtų išmintingas, objektyvus, žinotų kontekstą. Irgi ne kažką. Taigi, belieki tu pats ir ... tu pats. Tai yra teisingiausia, nes juk tik tu pats žinai, kokios dingsties vedamas atlikai vieną ar kitą veiksmą, kokia tikroji tavo sakomų žodžių prasmė. Bet kartu tai yra labai sunku. Ne veltui, pradžioje paminėjau, pradėti nuo mažesnių svorių. Todėl reikėtų pradėti kalbėtis paprastesnėmis temomis ir tikrai pirmąkart tai darant nereiktų darbuotis su pačiomis sunkiausiomis užduotimis.
Pateiksiu pavyzdį. Yra toks etapas žmogaus gyvenime, pavadinsiu jį X. Žiauriausia, ką esu girdėjusi apie šį etapą: „iki X į kalną, po X į pakalnę“. Kuo panašūs gyvenimo tarpsniai ir kalnai pakalnės. O gal panašūs? Tad žiūrėkim, kaip išeina: tu kopi į kalną, vargsti, prakaituoji, susiduri su kliūtimis. Būna sunku. Pasieki viršukalnę, iškeli vėliavą. Būni pavargęs, bet laimingas. Tikrai LAIMINGAS, nes įveikei. Belieka atsipalaiduoti ir saugiai nusileisti. Pala pala. Juk girdėjome apie kalnų ligą, kuria užsikrėtus nebepasveikstama, kai jau besileidžiant galvoji apie kitą viršukalnę. Kalnai turi jėgą – jie traukia žmones, kaip jūros banga grįždama traukia į save, taip ir kalnai. Grįžtu prie X. Taigi, jei tu jį pasieki, tai jau yra daug, nes juk į kalną užlipa ne kiekvienas, viršukalnėje, keldamas vėliavą, paprasčiausiai pagalvok, kaip tau sekėsi kopti į kalną, kaip klydai, klydai, klydai (tik , prašau, nebijok to sau pasakyti), kaip taisei taisei, taisei, klaidas, kiek kartų sau ir kitiems atleidai, kiek kartų atleido tau, ką mylėjai, kas mylėjo tave, kiek kartų juokeisi iki užspringimo, verkei užsikūkčiodama. Juk visa tai ir yra užgyventas turtas. Pasikalbėk su savimi. Bus keista, neįprasta, net sunku. Tiesiog atsisėsk ir pasikalbėk. Geriau būtų, kad niekas tavęs netrukdytų, užsidaryk savo kambarėlyje ir kalbėk su savimi. Džiaukis tuo, ką padarei, prisimink, dėl ko pykai, kiek kartų atleidai, kiek kartų buvai žiauriai laimingas, kaip išgyvenai sunkumus. Ir tikrai pajusi, kaip auga sparnai ir tvirtėja raumenys. Na o tada jau bus metas galvoti apie kitą viršukalnę.

Ir labai svarbu nepamiršti, kad tas, kuris pasiūlo pasikalbėti, visada yra stipresnioji pusė.
Yra posakis – nuo savęs nepabėgsi. Bet neduokdie su savimi taip ir nesusitikti.