Ir šiandien aš galvoju ne apie tai, ką reikės pagaminti draugams, ne apie tai, ko aš norėčiau dovanų, net ne apie tai, kas, kada ateis manęs pasveikinti. Aš negalvoju, ką apsivilksiu gimtadienio dieną, aš net nežinau, ar turėsiu jėgų išsitrinkti galvą. Taip taip. Gali būti, kad tik sudėliosiu sruogas naujai, papurkšiu lako ir viskas, o gal tiesiog perbrauksiu galvą šukomis. Nes man dabar reikia su galva padaryti rimtesnių dalykų nei plaukų trinkimas. Man kažkokiu būdu reikia išbūti gimtadienį. 

O dabar jau pusę metų aš ryte neskambinu mamai, nei ji man paskambina. Nes ji jau pusę metų serga. O aš per tuos šešis mėnesius praėjau tikrą pradžiamokslį gyvenimo, kai esi dar kažkieno vaikas, bet jau nebevaikas, na žinot tą teoriją „pirmas eilėje“. Nežinau, kaip kitiems pavyksta susidoroti su tokiais tikrai beveik kiekvienam neišvengiamais išgyvenimais, bet man sekasi sunkiai. Labai ilgai galvojau, kas šioje situacijoje mane labiausiai liūdina, ir atsakymą radau neseniai. Aš mamos neteksiu du kartus, tos pačios mamos vienąkart jau netekau. Aš su ja kalbuosi, mes geriame kartu kavą, žiūrime televizorių. Bet viskas vyksta kitaip: kitos pokalbių temos (dažnai tos pačios), kitas matymo laukas (fizine prasme). Tai nereiškia, kad dabar yra blogiau, tiesiog dabar yra kitaip. Ir aš turiu dirbti su savo galva, kaip jau minėjau, kad priimčiau adekvačiai šią situaciją, šį buvimą. Tik visai neseniai toptelėjo mintis, kad akimirką pasijaučiau, kaip seniau – laiminga, rami, turtinga. Net nežinau, kaip tą būseną pavadinti. Na tokia, kokia dažniausiai būdavau anksčiau ir kokia sau ir aplinkiniams labai patikdavau.
Jau kuris laikas nuolat mintyse iškyla vaizdinys: senelių namas, įdomybių kampelis „ant aukšto“, šulinys, takas iki jo, erškėtrožė po langu ir didelis klevas, girdžiu, kaip vakare aidi šunų lojimas ir į „palašą“ krenta lietus. Tikras tikras kaimas. Anksčiau tai buvo tik prisiminimuose. O visai neseniai prieš užmiegant pradėjau matyti save TEN, regiu suolą, kurio dangtį pakėlus galima išsirinkti pačias šilčiausias kojines, galiniame menkai šildomame kambaryje užuodžiu antaninių obuolių (padėtų žiemai) kvapą. Pagalvojau, juk aš laiminga buvau daug kartų, bet tokia laiminga, kaip TEN, nebuvau niekada. Ech, mano laimė Užlieknės kaime.

Taigi rytoj mano gimtadienis. Ir aš sau linkiu kuo dažniau pasijusti, kaip kaime.

„Kur mes būtume, jeigu nebūtų rytojaus? Turėtume tik šiandieną.Ir jei būčiau kartu su tavim, norėčiau, kad tai būtų ilga ilga diena. Ir nuo ryto iki vakaro būčiau su tavim ir daryčiau viską, kas man patinka. Juokčiausi, kalbėčiau, klausyčiausi, mokyčiausi. Mylėčiau, mylėčiau, mylėčiau. Į šią dieną sudėčiau visas dienas ir visas jas leisčiau su tavimi, ir niekad negalvočiau apie rytdieną <<<......>>>>.“ Cecelia Ahern „Kaip padaryti gyvenimą laimingesnį“.