Įžanga
Apie mane
Esu chrestomatinė penkiasdešimtmetė. Užauginau sūnų, ne kartą skyriausi, dirbu nuobodoką darbą – jau 24 metus toje pačioje sistemoje. Bet visada paraleliai turėjau kitą gyvenimą, visada mėgau svajoti. Kiti stebėdavosi, kodėl aš taip anksti einu miegoti. Bet aš ne dėl miego taip darydavau, tai yra laikas, kai lieku su savo mintimis ir galiu jas „paleisti laukais“.
Atrodo, na apie ką galima rašyti gyvenant nuobodžiai, kaip gyvena didžioji dalis mano kartos moterų? Apie tai ir rašysiu – kaip tik gyventi. Tada, kai užauga ir iš namų išvažiuoja vaikai, išeina vyrai, darbe vis išgirsti užuominų apie amžių, kai sensta tėvai, kai jie suserga, kai vieną dieną jie tampa kitokie, kai supranti, kad tu esi tas, nuo kurio priklauso senstančių (sergančių) tėvų gerovė, kai vaikai studentai vis dar tikisi paramos, palaikymo (moralinio, materialinio). O juk ką tik buvai vienturtė dukra, kuria rūpinosi tėvai, vėliau – mylima moteris, jauna mama.
Apie loginį kirtį
Mano blogo pavadinimas sudarytas iš trijų žodžių. Ir jie visi yra patys svarbiausi, nelygu ant kurio dėsi loginį kirtį (loginis kirtis – tai sąmoningas žodžio išryškinimas). Ir rašysiu aš apie visus tris žodžius. Apie tave–save; apie tai, kaip išmokti atsiriboti, susitaikyti, priimti viską, pamiršti viską ir tik būti, mėgautis, džiaugtis, skanauti, mokytis ....; apie tai, kaip gyvenime rasti, nuo ko atsispirti ir, kaip ir jaunystėje, išskleisti sparnus ir pabandyti pakilti, o gal pavyks.
„Aš tau sakau“
Tai knygos pavadinimas, jos autorė Vilma Kava prieš kelis mėnesius buvo vienos laidos viešnia. Laidos vedėjai paklausus apie knygą autorė atsakė, pacituosiu: „Aš labiausiai norėčiau, kad ta knyga džiugintų žmones, kad ją perskaitę įgytų daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau atvirumo, kad jie nebijotų būti savimi <<<...>>> Nereikia laukti penkiasdešimties metų, kad būtų savimi“. Tada aš pagalvojau, kad ji skirta man ir jau už valandos skaičiau knygą. Būčiau perskaičiusi visą, mat savaitgalis, bet valdžiausi, norėjau pratęsti malonumą. O tos knygos esmė ir slypi pavadinime „Aš tau sakau“, paprastai, netgi ūkiškai, be jokių didelių gelmių, su mamos laikų frazeologizmais, net dabar prisiminusi juokiuosi. Ir toks jausmas, kad sėdi su mama, drauge ir plepi plepi plepi. Praėjo keli mėnesiai ir tas jausmas užvertus paskutinį knygos lapą nedavė ramybės. Aš noriu dar tokios knygos. Noriu pokalbių, diskusijų. Svarbiausia, noriu žinoti, kad esu tokia ne viena. O gal viena? Tada tiesiog rašysiu sau. Nes:
1. Esu filologė;
2. Turiu minčių, patirties, norą dalintis jomis;
3. Mano svajonė – nuo jos teko nubraukti dulkes, nukrapštyti voratinklius – siekia dar tuos laikus, kai pasirodė kassavaitinis „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“, tai yra maždaug 20 metų. Tada dar drąsiai ir garsiai svajodavau, kad kada nors norėčiau leisti tokio tipo žurnalą arba bent jau turėti jame savo skiltį. Kadangi dabar apie stilių rašančių yra daug ir, ką jau čia bekalbėti, nebesijaučiu tokia stipri šioje pozicijoje (pati garsiai juokiuosi), po knygos „Aš tau sakau“ anonso nė dienos nepraeina nepagalvojus, kad jau laikas įgyvendinti savo svajonę. Ir rašyti.
Taigi: „Aš tau sakau“.
0 komentarai (-ų)