Gal padės
Rašau po labai
ilgos pertraukos. Pirmą kartą prisėdau rašyti dėl tos pačios priežasties, dėl
kurios ir sukūriau blogą – noriu išrašyti, kas man skauda. Pati savęs klausiu,
kodėl ankstesniuose įrašuose apie tai tik uzsiminiau. Nežinau. Priežasčių daug:
bėgau nuo skausmo, bijojau su juo susidurti akis į akį, norėjau būti stipri,
nenorėjau būti silpna, tikėjausi, kad pavyks išsikapstyti ir galėsiu rašyti
apie tai, kas gyvenime yra gražu, miela, gera. Bet nepavyko, oi kaip nepavyko,
visiškai nepavyko. Einu iš vieno gydytojo kabineto į kitą, iš naujo dėlioju
gyvenimą, ieškau atsakymų, o jų tiesiog nėra, atsakymas vienas. Tu turi pats
išgyventi. Kai būna visiškas dugnas, desperatiškai klausiu sūnaus, ką man
daryti. O jis man sako: „prisimink savo blogo pavadinimą“.
Nuo rytojaus man
atostogos. Reikia pailsėti, susirinkti, susidėti į vietas viską. Ir štai
šiandien aš puolu į paniką. O kas bus nuo pirmadienio, aš neturiu jokio plano,
nes aš tik paprasčiausiai nelabai bepaeinu. Ir tenka stoti į akistatą su mintimi:
aš bijau likti namuose viena, o tai, mano giliu įsitikinimu, jau yra diagnozė.
Man skauda
Mano mama prieš
pusantrų metų patyrė insultą ir jau tiek laiko ji yra prikaustyta prie lovos ir
ne visada suvokianti realybę. Ir dabar, kai bandau apie rašyti, negaliu
įvardinti, dėl ko labiausiai skauda. Taip yra turbūtt dėl to, kad ilgai nuo
šios minties bėgau. O dabar pribėgau sieną ir daugiau nėra, kur bėgti, bedugnę
– irgi nėra, krantą. Turiu arba eiti, bėgti, plaukti atgal, arba sustoti ir
pagalvoti.
Ar jūs pastebite,
kokia ilga mano įžanga? Viena įžanga tarsi pereina į kitą, šioji į trečią ir t.
t. Aš vėl bandau bėgti. Bet, deja, nebeturiu, kur.
Atsigręžti
Taigi atsigręžiu. Matau
savo gyvenimą prieš pusantrų metų. Prieš dar daugiau – penkerius metus. Mes
buvome trise, neskaitant šuns: mama, aš ir mano vaikas ir, kaip jau supratote,
šuo vardu Marlis. Mes kartu laisvalaikiu darėme viską: gaminomės valgyti,
kalbėjomės, ėjome apsiprekinti, kalbėjomės, vedžiojome augintinį, kalbėjomės.
Aišku, turėjome ir savų veiklų (darbas, mokykla, vėliau studijos, pensija), ir
savo draugų, ir pabuvimo su savimi. Mes dažnai kartu atostogaudavome. Visada
toje pačioje vietoje prie jūros, mažame namelyje be patogumų, bet iki jūros
keli metrai. Paskutinįsyk prie jūros buvome dviese su mama. Tada juokavome, kad
tai pirmos tokios mūsų atostogos – anksčiau kartu važiuodavo tėtis, vėliau prisidėjo mano sūnus, dar vėliau
vyras. O tą ankstyvą vasaros savaitę buvome dviese. Tokių atostogų nebuvau
turėjusi, tikrai. Nesukome galvos dėl nieko, valgėme, ką buvome atsivežusios,
vieną vakarą ištaigingai pavakarieniavome restorane, kėlėmės, gulėmės kada
norėjome, nors prieš tai kelios vasaros nelepino orais, sinoptikai kitą dieną
žadėjo geresnė, nei buvusi, ir nemelavo. Ir kaip šiandien džiaugiuosi, kad mes
paatostogavome dviese, nes kitaip tai būtų buvęs vienas iš dalykų, kurių
šiandien būčiau gailėjusis nepadariusi. Bet kažkodėl nenoriu kalbėti apie tai,
ko gailiuosi nepadariusi.
Mama
Mama man buvo
viskas: geriausia draugė, paslapčių patikėtinė, patarėja, guodėja, padėjėja.
Beje, kaip jau turbūt supratote, esu vienturtė dukra ir vienturčio mama.
Galėčiau tą sąrašą tęsti be galo, pripasakoti daugybę savo gyvenimo istorijų,
kuriose dalyvavo mama, bet nenoriu. Noriu tik pasakyti, kad kai mama susirgo,
šalia manęs tarsi sprogo bomba ir išmušė tokią skylę, kuri jau niekada neužžels
žole. Neseniai per tv žiūrėjau Nacionalinės ekspedicijos kelionę į Černobylį.
Žiūrėdama kai kuriuos vaizdus, jaučiausi panašiai, ten tarsi sustojęs laikas.
Suprantu, kad Černobylyje įvyko katastrofa, kokių pasaulyje įvyksta kas
keliasdešimt metų. Ir puikiai suprantu, kad visų žmonių tėvai suserga ir serga
ne vienerius metus. Ir tikrai aš ne viena tokia unikali, ir mūsų ryšys su mama
nėra toks jau unikalus, kokio neturėjo jokia kita dukra. Ir žmonės juk gyvena
toliau. Išmoksta gyventi tiesiog kitaip, patys taikosi prie situacijos, o ne
laukia, aklai tikisi, ilgisi buvusio gyvenimo. Ir aš noriu grįžti į tokį
gyvenimą. Bet jau dabar tikrai žinau, kad man nepavyks to padaryti, jei aš apie
tai nekalbėsiu ir gyvensiu tarsi paralelinėje visatoje, šalia nelabai linksmos
realybės.
Pasižadu sau
pasistengti kasdien rašyti ir gal pavyks išrašyti, padėti tašką ir vėl pradėti.
0 komentarai (-ų)